Skirtingos pirtys – skirtingi potyriai

Šiandien pirtys labai populiarios Lietuvoje. Dažniausiai pirtis apibūdinama kaip apsišvarinimo vieta, dažnai neatsiejama nuo visuomeninio bendravimo, vadinamo pirties kultūra. Kaip žinia, be įprastų higienos procedūrų pirtyse atliekamos ir papildomos, skirtos stiprinti odai ir organizmui, tokios kaip kaitinimasis, masažai, odos įtrynimas ir kt.
Pirtys, su įvairiais vietiniais variantais, nuo gana senų laikų yra žinomos įvairiuose pasaulio regionuose.
Vienos seniausiai atsiradusių pirčių yra termos. Terma – romėniška pirtis garsiausia iš visų senovinių pirčių variantų. Jos plačiai garsino Romos imperiją ir pasižymėjo puikiais architektūriniais bei technologiniais pasiekimais, taip pat specifine savo kultūra. Į Romos Imperiją pirtys atkeliavo iš Graikijos. Visuose didžiuosiuose miestuose atsirado visuomeninės pirtys (termos), kurios tapo bendravimo ir kultūros centrais Romos kasdieniame gyvenime. Šiuolaikine prasme Romos termos atitinka ekvivalentą bibliotekos, meno galerijos, prekybos centro, restorano, treniruoklių salės, spa-salono ir pirties viename. Užrašai ant Romos termų skelbė: "Pirtis, meilė ir džiaugsmas - iki senatvės kartu".

Šiuo metu pasaulyje žinomiausi ir naudojami šie pirčių tipai, atsiradę skirtingose pasaulio vietose:

Garinė pirtis

Dažnai dar vadinama rusiška – pasižymi itin aukštos drėgmės karštu oru, kuris išgaunamas pilant vandenį ant įkaitintų akmenų. Rusiška pirtis – tai pirtis, įrengta puoselėjant tradicijas ne tik pasivanoti beržinėmis vantomis, bet ir gerai praleisti laiką. Neaukšta temperatūra ir didelė drėgmė ne vargina žmogų, bet maloniai nuteikia, sušildo, skatina atsipalaiduoti. Rusiškos pirtys labai paplito ir Lietuvoje. Tokiose pirtyse dominuoja apie 80°C temperatūra. Oro drėgnumas įprastai yra svyruoja nuo 40 iki 70%, kartais būna kiek didesnis.

Sauna

Finougriško tipo pirtis, atsiradusi Suomijos, Estijos teritorijoje. Tradicinės suomiškos pirtys (saunos) atsirado mažiausiai prieš tūkstantį metų, kuomet klajokliai dabartinės Suomijos teritorijoje šildydavosi iškastuose urvuose žemėje. Šiose pirmosiose „pirtyse“ (urvuose) jie kurdavo laužus, o kai urvai prišildavo ir ugnis išblėsdavo, uždengdavo juos brezentu, kad šiluma išliktu ilgesniam laikui. Sauna tapo ypatingai svarbia suomių kultūros dalimi, kuri išplito visame pasaulyje. Ne veltui suomiai vadinami pirčių lyderiais. Šalyje, kur gyvena vos į milijonų gyventojų, pastatyta net č milijonai saunų.
Šiandien sauna pasižymi tuo, kad yra labai karšta (temperatūra siekia 80-110 °C) ir santykinai sausa pirtis. Buvimas joje skatina atsipalaidavimą bei gausų prakaitavimą.

Dūminė pirtis

Tai dar viena suomiška pirtis ir pirmoji iš suomiškųjų saunų. Ši pirtis pasižymi tuo, kad joje nėra kamino. Mediena yra kūrenama didelėje krosnyje, o dūmai pripildo pirties patalpą. Kai pirtis pakankamai prišyla, ugniai leidžiama užgesti, o dūmai išvėdinami – tuomet galima eiti į pirtį. Dūminės pirtys ilgą laiką buvo pamirštos, tačiau nuo 1980 m. jas atgaivino šių pirčių entuziastai ir šiuo metu jų populiarumas vis auga.
Dūminės pirtys yra nekarštos (temperatūra siekia apie 60 °C) ir santykinai drėgnos. Buvimas dūminėse pirtyse padeda atsipalaiduoti, valyti organizmą. Įdomu, kad dūminė pirtis 2014m. buvo įrašyta į UNESCO Žmonijos Kultūros Paveldo Objektų Sąrašą sąrašą.

Turkiška pirtis

Ši pirties rūšis paplitusi islamo kraštuose, kur labai svarbų vaidmenį atlieka masažo ir įtrynimo aliejais procedūros. Pirmosios turkiškos arba garinės pirtys (hamamas) atsirado prieš kelis tūkstančius metų. Osmanų imperijos laikais šias pirtis transformavo arabai ir jos tapo ne tik prausimosi ir švarinimosi vieta, bet ir svarbia kasdienio socialinio gyvenimo integralia dalimi. Pirtin žmonės rinkdavosi pabendrauti, susitikti su draugais, užmegzti ryšių. Šiandien turkiškos pirtys yra laikomos neatsiejama Turkijos kultūros dalimi, kurią vertina, nori pažinti bei mėgautis ja visas pasaulis.
Turkiškos pirtys yra santykinai drėgnos (jose dominuoja apie 100% drėgmės lygis) ir šiltos (temperatūra siekia 40-50 °C). Šios pirtys sveikos, puikiai tinkamos odos valymo bei kūno atsipalaidavimo procedūroms. Šias pirtis patariama rinktis tiems, kam sunku ištverti karštose pirtyse.

Furo

Japoniško tipo pirtis. Nuo kitų pirčių tipų jis skiriasi tuo, kad čia kaitinamasi ne karštu oru ar garais, o karštu vandeniu. Dažnai yra pasakojama, kad japonai furo tradicijų išmoko iš laukinių beždžionių, gyvenančių kalnuose. Sušalusios žiemą jos ieško natūralių šiltųjų vandens versmių, ir įlipusios į jas ilgai šildosi.
Tradiciškai namuose esanti furo būdavo didelė medinė statinė, į kurią prišildydavo vandens. Dabar jas pakeitė modernios automatiškai vandenį šildančios vonios.
Skirtingai nei vakarietiškoje tradicijoje (ir tai dažnai tampa kultūrinių nesusipratimų priežastimi), tokia statinė ar vonia nenaudojama praustis, o tik šildytis. Todėl prieš lipant į furo kruopščiai prausiamasi po dušu, ir, tik jau esant švariam, lipama į karštą furo ir ten praleidžiama nemažai laiko. Dažnai procedūra kartojama keletą kartų. Nusiprausti prieš lipant į furo būtina ir dėl to, kad tą patį vandenį naudoja visi šeimos nariai. Egzistuoja net ėjimo į furo eiliškumas: pirmieji eina garbingiausi žmonės (svečiai, senimas), o paskutiniai į furo lenda vaikai.

Pirtis – sveikatai naudinga procedūra

Tai ne tik higienos ir bendravimo ritualas, bet ir sveikatai naudinga procedūra. Pirtis yra vertinga savo garais. Pasikaitinus pirtyje ir išsipėrus vanta, iš organizmo pašalinama labai daug toksinių medžiagų, kurios kaupiasi žmogaus odoje. Ant įkaitintų akmenų galima užpilti ne vien tik vandens, bet ir įvairių vaistinių augalų: eukalipto, mėtų, čiobrelių, jonažolių, ramunėlių, šalavijų ir kitų antpilų. Šiais garais yra gydoma nemažai ligų. Žiemą garinėje pirtyje patariama kaitintis ne mažiau 20-30 minučių bent kartą per savaitę.
Pirtis teigiamai veikia ir žmogaus nervų sistemą. Kraujotaka smegenyse sulėtėja, tai sulėtina emocinę veiklą, sumažina nervinę įtampą. Žmogaus raumenys atsilaiduoja, organizmas panyra į ramybės, palaimos būseną, todėl įgauna galimybę atgauti savo jėgas. Pirtis taip pat padeda įveikti nemigą.
Patariama dar iš vakaro ypač sūriame vandenyje pamirkyti ir šiek tiek nuspausti rankšluostį, o kitą dieną juo iki raudonumo įtrinti odą. Praustis pirtyje rekomenduojama ne su muilu, o kukurūzų miltais.
Pirtyje naudojamos vantos taip pat atlieka nemažai sveikatinimo funkcijų. Beržinės vantos malšina sąnarių ir raumenų skausmus, padeda užgyti odos žaizdoms. Ąžuolinės vantos tinka žmonėms, kurių oda yra riebi, taip išsipėrus, sausėja oda, gydomos uždegiminės ligos. Jos mažina ir padidėjusį kraujospūdį. Liepų vantomis patariama pertis peršalus, nes jos skatina prakaitavimą. Jos taip pat tinka ir tiems, kurių oda yra sausa ar normali. Šermukšnių vantos tonizuoja kūną. Kadagių vantose yra gausu biologiškai aktyvių medžiagų fitoncidų, apsaugančių nuo viršutinių kvėpavimo takų ligų. Dilgėlių vantos padeda, jei skauda sąnarius. Obelų vantos žadina moterų jausmingumą, didina jų patrauklumą, gerina nuotaiką, fizines jėgas.
Pirtis naudinga tik tada, kai joje geras mikroklimatas – tinka temperatūra, drėgmė, grynas oras ir kai griežtai laikomasi pirties procedūrų ir kaitinimosi taisyklių. Pirtis – ne tik puiki priemonė ligoms įveikti, bet ir pati geriausia profilaktikos procedūra.

Aktyvus poilsis gamtoje

Atostogas gamtoje dažnai renkasi miestiečiai, norintys pabėgti nuo mesto šurmulio ir tempo, aktyvų poilsį mėgstantys žmonės ar šiaip gamtos mylėtojai. Be to, kaimo sodyba ir pirtis ant ežero kranto – puikus pasirinkimas švenčiantiems asmenines šventes: gimtadienius, vestuves, krikštynas ir kt. Ilgiau atostogaujantys gamtoje dažnai domisi ir kultūriniu šalies paveldu bei renkasi tokias aktyvaus poilsio formas:

1. Senovinių amatų pažinimas, keramikos gaminių gamyba.
2. Senovinių ritualų pažinimas. (ritualai, susiję su derliaus nuėmimu, pavasario sutikimu, žiemos išvarymu, trumpiausios metų nakties šventimu ir kt.)
3. Medžioklė, žvejyba, uogų ir grybų rinkimas miškuose; Kai kurie kaimo sodybų šeimininkai siūlo nakvynes po atviru dangumi, muzikinius pasisėdėjimas prie laužo ir kt.
4. Architektūros ir etnografijos paminklų pažinimas. Išsaugotos iki šių dienų bažnyčios, vienuolynai, dvarai, malūnai, trobos, skaičiuojančios ne vieną šimtmetį, taip pat piliakalniai ir kitos įdomios istorinės vietos – puikus traukos objektas.
5. Pažintinės ekskursijos įvairiuose ūkininkų ūkiuose, ūkininkų produkcijos degustacija.
6. Lietuvos skirtingų etnografinių regionų, kultūrinių skirtumų pažinimas.
7. Vandens sportas, plaukimas baidarėmis, nardymas.
8. Mėgavimasis pirties malonumais.

Gamta – Lietuvos turtas

Nors Lietuva yra nedidelė šalis, tačiau išsiskiria savo gamtos grožiu ir jos įvairove: lygumos, kalvos, miškų gausybė, daugybė ežerų ir pelkių, upės, banguojanti Baltijos jūra ir baltosios kopos, dailioji Kuršių nerija. O svarbiausia – Lietuvoje išsaugotas natūralumas, neužterštas ir gaivus oras.
Būtent dėl gražios gamtos ir gamtoje tvyrančios ramybės vasaros metu daugelis renkasi atostogas kaime - gamtoje prie sodybų, ežerų, miškų. Mūsų šalyje kol kas kaimo turizmas siejamas su poilsiu gamtoje už nedidelę kainą. Bet verslininkai, besiverčiantys tokios kaimo sodybos nuoma siekia gerinti teikiamų paslaugų kokybę. Žmonėms, besirenkantiems poilsį kaimo sodyboje svarbu rasti ne tik patogų apgyvendinimą, gerą maitinimą, bet ir daugiau pramogų, pvz., sužinoti apie senovinius lietuvių amatus, susipažinti su šalies kulinariniu paveldu, pažintines keliones po krašto apylinkes ir pan. Tuo domisi ne tik vietiniai, bet ir atvykę iš užsienio svečiai.

Lietuvoje poilsis gamtoje yra populiarus dėl kelių priežasčių:

Pirma, Lietuva – tai gražių lygumų ir piliakalnių kraštas

Lietuva neišsiskiria aukštais kalnais – čia driekiasi žalios pievos, tankūs miškai, javų laukai, kur nekur matosi kalvos. Tačiau kiekvieną, aplankiusį mūsų šalį, stebina piliakalnių gausa, ant kurių kadaise stovėjo didingos pilys, senovės Lietuviai statydavo ir degindavo aukurus pagonių dievams. Aukščiausia Lietuvos vieta, Vilniaus rajone esantis Aukštojo kalnas, nuo kurio atsiveria nuostabus kraštovaizdis; jo aukštis vos 293,84 m.

Antra, Lietuva – ežerų kraštas. Kur tik pažvelgsi – ežerai ir upės

Lietuva itin vandeningas ir ežeringas kraštas. Lietuvoje yra daugiau nei 3000 įvairiausių dydžių, ilgių ir formų ežerų. Daugiausia jų telkšo šiaurės rytų Lietuvoje – čia susidarę ištisi ežerynai. Gražiausi ir įžymiausi Lietuvos ežerai: Drūkšių – didžiausias, giliausias – Tauragno, ilgiausias – Asvejos.
Lietuvą raižo ir upės. Ilgiausia Lietuvos upė – Nemunas, į jį įteka ne viena upė ir upelis. Visos Lietuvos upės ypač pamėgtos stovyklautojų – vasaromis bent vieną jų kone kiekvienas keliautojas stengiasi įveikti baidarėmis.

Trečia, miškai - Lietuvos turtas: gaivus oras, kvapnios uogos ir grybai

Senovėje beveik visa dabartinė Lietuvos teritorija buvo apaugusi miškais. Dabar miškai užima beveik trečdalį mūsų šalies ploto, juose gausu uogų, grybų, vaistinių augalų . Be to, miškai – tai daugelio gyvūnų ir paukščių namai. Kadaise jų tankumynuose medžiodavo Lietuvos didikai ir kunigaikščiai, slėpdavosi knygnešiai ir partizanai. Miškų augmenija Lietuvoje ypač įvairi: tūkstantmečiai ąžuolai, švarūs ir gaivūs pušynai, tankios eglės, rudenį spalvingi klevai, baltakamieniai beržai. Miškų tankumynuose gyvena šernai, stirnos, lapės, pilkieji kiškiai, miškinės kiaunės ir kiti gyvūnai. Nuo pat ankstyvo pavasario savo giesmėmis džiugina lakštingalos, zylės, kikiliai, strazdai.
Be to, šalies gražiausiose vietose įkurti nacionaliniai parkai – mažoje Lietuvoje jų net penki. Be to, čia yra 30 regioninių parkų, daugiau nei 100 kraštovaizdžio draustinių, per 400 valstybinės reikšmės gamtos paveldo objektų. Visuose šiuose Lietuvos kampeliuose žmogaus veikla yra apribota, gamta, jos augalai ir gyventojai yra saugomi.